Augindama Luką net nepagalvojau apie tai, kad reikėtų mokyti jį planuoti savo finansus, kaip dabar madinga sakyti, arba paprasčiau tariant, kad reikia kalbėti apie tai, ką veikti su duodamais pinigais. Daugiau kalbėjau apie tai, kad reikia taupyti – taip, kaip buvo įprasta, kaip girdėjau kalbant savo tėvus. Gyvenimas suteikė daug pamokų, ir kai atsirado Markas, po truputį supratau tai, kas, mano nuomone, turėtų būti dėstoma jau pradinėje mokykloje arba net darželyje. Turbūt kiekviena mama duoda savo vaikui dienpinigių? Aš irgi duodavau, tik Lukui duodavau ir sakydavau: „Žiūrėk, neišlaidauk, pataupyk, nepirk niekų“… Ir Lukas, aišku, visus gaunamus pinigus išleisdavo iš karto.
Pažįstama situacija? Iš pradžių ir Markas elgdavosi taip pat. Paskaičiau kažkokiam žurnale protingą straipsnį, kaip pratinti vaikus skaičiuoti pinigus ir suvokti jų vertę. Esmė labai paprasta: iš pradžių duodi vaikui dienpinigius kiekvieną dieną, o po to po truputį stambini pinigų sumas- duodi pinigus kas savaitę, po to – kas mėnesį. Pabandžiau. Markas gaudavo po du litus kas dieną. Visus sėkmingai išleisdavo – kioske už kampo pačiai nesveikiausiai kramtomai gumai „čiupa čiupsams“ ir t.t. Pradėjau duoti pinigus kas savaitę – po dešimt litų. Ir pastebėjau keistą dalyką: tik gavęs pinigus popierine kupiūra, Markas išdidžiai nešdavosi į savo kambarį ir saugiai paslėpdavo, o kai užsimanydavo parduotuvėje kokio eilinio žaislo, aš pasakydavau: „Gerai, bet iš savo pinigų“. Nebūdavo labai laimingas, bet ir nezyzdavo. Po to jau pats ėmė sakyti – „Jei iš mano pinigų, tai nereikia“.
Po poros mėnesių perėjome prie mėnesinio „darbo užmokesčio“. Šešiasdešimt litų kas mėnesį ir du litai kas dieną bandelei mokykloje. Markas susidarė savo „pinigų sąrašą“, kuriame įrašydavo datą ir sumą. Kažkaip savaime perėjome prie idėjų, ką būtų galima už tuos pinigus nusipirkti? Vieną pirmųjų pokalbių prisimenu labai gerai. Markas seniai svajojo apie nešiojamąjį kompiuterį, nes kompiuteris jo kambaryje buvo lėtas. Kai aš pasakiau, kad jis gali susitaupyti ir nusipirkti kompiuterį pats, pažvelgė į mane ir pareiškė: “Mama, neįmanoma tokiam mažam vaikui kaip aš sutaupyti tiek daug pinigų. Tikrai.“ Viskas tuo būtų ir pasibaigę, jei ne mano klausimas: „ Markai, o kiek tiksliai pinigų reikia tokiam kompiuteriui, kokio tu nori?“ Buvo įvardinta konkreti suma – 1700 litų. Paprašiau Marko pasiimti popieriaus lapą ir suskaičiuoti, kiek laiko jam reikės taupyti, jei per mėnesį jis gauna po 60 Lt. Suskaičiavo, kad susitaupo 720 litų per metus, o pridėjus jau turimus 300 litų, per metus sutaupytų daugiau negu tūkstantį.
Tuomet taip reikalingą motyvaciją suteikė pokalbio besiklausantis tėtis. Jis pasakė: „Markai, jeigu tu per metus sutaupysi tūkstantį litų, aš tau pridėsiu 700 kaip premiją.” Atsirado tikslas. Markas pirmąją mėnesio dieną VISADA primena, kad laikas mokėti atlyginimą, o pinigus, skirtus bandelei, dažniausiai irgi taupo – kartais per pusę, o kartais ir visus du litus deda į taupyklę.
Mano mama buvo šokiruota, kai už bulvių rinkimą (mano tėvai ūkininkauja kaime) davė Markui du litus, o jis, užuot kaip visada bėgęs į kaimo parduotuvę, pasakė : „Pasaugok, iki važiuosiu namo, aš juos pasiimsiu, o Vilniuj į taupyklę įdėsiu: taupau kompiuteriui.“ Mama paskambino vos neapsiašarojusi, kad despotai tėvai vaiką taupyti privertė, kol pagaliau suprato, kad čia jo pasirinkimas. Tuo metu jis jau turėjo 640 litų. Ir matyt suprato, kad net tokiam mažam vaikui kaip jis ĮMANOMA sutaupyti 1000 litų. Visada prisiminsiu Marko išdidumą ir džiaugsmą pasiekus tikslą – kaip tik prieš savo gimtadienį.
Ir aš daug ko išmokau: tam, kad sutaupytum, turi turėti tikslą, svajonę, planą, skaičiavimus, kaip tai pasiekti. Jei visa tai padarai, tikrai gali. Kiek daug protingų knygų apie tai parašyta: kaip tapti milijonieriumi, sėkmingu… Tik kiek mažai žmonių tai daro, nes pirmą žingsnį reikia žengti vaikystėje: išsiugdyti įprotį turėti tikslą, numatyti žingsnius, o ne tikėtis ir laukti- gal kaip nors.
Prieš Kalėdas, gruodžio mėnesį, kartu su vyru ir Marku važiavome slidinėti į Austriją. O ten – ant kalno labai daug puikių kavinių. Dievinu austrišką „štrudelį“ su kava, o Markas visada užsisakydavo bulvyčių, pyrago, kakavos… Kol vieną kartą išsikalbėjom apie kainas ir mano vaikas paklausė: “Mama, o galima, aš nieko nevalgysiu kavinėj, tu man atiduosi eurus, o aš juos išsikeisiu į litus?“ Taip, Jūs teisingai supratot – aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip sutikti.
Kai Markas nusipirko pirmąjį savo kompiuterį, jis tiksliai man išvardino, kam jis taupo toliau ir kodėl- reikalinga video kamera, išmanusis telefonas. Jis parodė internete, kaip tie daiktai atrodo ir kiek kainuoja. Ir jis tiksliai žino, kiek laiko jam prireiks sutaupyti pinigų. O kai pradės dirbti, taupys namui – tam, kad galėtų nusipirkti šunį…
Kas iš Jūsų gali išvardinti savo svajones? Savo artimiausią tikslą? Savo metų tikslą? Ar iš viso turite jį? Ir ar kalbate apie tai su savo vaikais? Ar mokote juos? Su Luku aš apie tai nekalbėjau – abu su vyru buvome jauni, ir atrodė: apie ką čia kalbėti, kai tų pinigų vis tiek nėra per daug… Aš pati galiu už vaiką pagalvoti ir nupirkti, ko jam reikia. Aš mama, aš geriau žinau – kažkur girdėta, ar ne?
Lukui apie asmeninį finansų valdymą teko išmokti pačiam – nuvykus į Angliją, per tokią patirtį, kai liko 30 centų, tuščias šaldytuvas, pusė kilogramų bulvių ir vienas pakelis arbatos, o iki atlyginimo- keturios dienos… nes už pirmąjį didelį anglišką atlyginimą būtinai reikėjo nusipirkti „iPhone“. Skaudžiai mokėsi skaičiuoti, kiek reikia nuomai, maistui, kelionei į darbą… Bet gavo gerą pamoką. Gerai būtų, kad Jūsų vaikai tas pamokas įsisavintų anksčiau ir netektų dėl to badauti. Būtent dėl to ir dalinuosi patirtimi, tikėdama, kad visos mamos nori paties geriausio savo vaikams ir kartais dėl to vaikai gyvena mamų gyvenimą. Mokydami vaikus skaičiuoti ir planuoti, mokome juos prisiimti atsakomybę.
Milana Jonikienė
Laiminga mama
M Capital life bendrasavininkė
