Kaip optimizuoti kaupimą vaikų studijoms?

Sveiki,
Šį kartą dalinuosi keletu optimizacijų, kurias galima taikyti kaupiant vaikų studijoms ir ateičiai. Video žemiau:

Ar Jūsų vaikas žino pinigų vertę?

Šį straipsnį nusprendžiau parašyti pasiklausiusi savo pažįstamų ir draugių, nuolat besiskundžiančių, kad jų vaikai išleidžia tiek pinigų, kiek jiems duoda. Ir sakančių man –„ Tau gerai, tavo vaikas moka taupyti…“ Bet gal pradėkim viską iš pradžių. Turiu du vaikus, vienam – devyniolika, kitam – vienuolika metų. Ir reikia pripažinti, kad augindama vyresnįjį, Luką, mokiausi pati, o augindama jaunesnįjį, Marką, suprantu, kad jau galiu ir esu pakankamai subrendusi mokyti jį. Man keturiasdešimt, turiu savo verslą, visą gyvenimą dariau tai, kas man patinka, dirbau daug, nes tai patinka ir laikas tiesiog nejučia labai greitai prabėga…

Augindama Luką net nepagalvojau apie tai, kad reikėtų mokyti jį planuoti savo finansus, kaip dabar madinga sakyti, arba paprasčiau tariant, kad reikia kalbėti apie tai, ką veikti su duodamais pinigais. Daugiau kalbėjau apie tai, kad reikia taupyti – taip, kaip buvo įprasta, kaip girdėjau kalbant savo tėvus. Gyvenimas suteikė daug pamokų, ir kai atsirado Markas, po truputį supratau tai, kas, mano nuomone, turėtų būti dėstoma jau pradinėje mokykloje arba net darželyje. Turbūt kiekviena mama duoda savo vaikui dienpinigių? Aš irgi duodavau, tik Lukui duodavau ir sakydavau: „Žiūrėk, neišlaidauk, pataupyk, nepirk niekų“… Ir Lukas, aišku, visus gaunamus pinigus išleisdavo iš karto.

Pažįstama situacija? Iš pradžių ir Markas elgdavosi taip pat. Paskaičiau kažkokiam žurnale protingą straipsnį, kaip pratinti vaikus skaičiuoti pinigus ir suvokti jų vertę. Esmė labai paprasta: iš pradžių duodi vaikui dienpinigius kiekvieną dieną, o po to po truputį stambini pinigų sumas- duodi pinigus kas savaitę, po to – kas mėnesį. Pabandžiau. Markas gaudavo po du litus kas dieną. Visus sėkmingai išleisdavo – kioske už kampo pačiai nesveikiausiai kramtomai gumai  „čiupa čiupsams“ ir t.t. Pradėjau duoti pinigus kas savaitę – po dešimt litų. Ir pastebėjau keistą dalyką: tik gavęs pinigus popierine kupiūra, Markas išdidžiai nešdavosi į savo kambarį ir saugiai paslėpdavo, o kai užsimanydavo parduotuvėje kokio eilinio žaislo,  aš pasakydavau: „Gerai, bet iš savo pinigų“. Nebūdavo labai laimingas, bet ir nezyzdavo. Po to jau pats ėmė sakyti – „Jei iš mano pinigų, tai nereikia“.

Po poros mėnesių perėjome prie mėnesinio „darbo užmokesčio“. Šešiasdešimt litų kas mėnesį ir du litai kas dieną bandelei mokykloje. Markas susidarė savo „pinigų sąrašą“, kuriame įrašydavo datą ir sumą. Kažkaip savaime perėjome prie idėjų, ką būtų galima už tuos pinigus nusipirkti? Vieną pirmųjų pokalbių prisimenu labai gerai. Markas seniai svajojo apie nešiojamąjį kompiuterį, nes kompiuteris jo kambaryje buvo lėtas. Kai aš pasakiau, kad jis gali susitaupyti ir nusipirkti kompiuterį pats, pažvelgė į mane ir pareiškė: “Mama, neįmanoma tokiam mažam vaikui kaip aš sutaupyti tiek daug pinigų. Tikrai.“ Viskas tuo būtų ir pasibaigę, jei ne mano klausimas: „ Markai, o kiek tiksliai pinigų reikia tokiam kompiuteriui, kokio tu nori?“ Buvo įvardinta konkreti suma – 1700 litų.  Paprašiau Marko pasiimti popieriaus lapą ir suskaičiuoti, kiek laiko jam reikės taupyti, jei per mėnesį jis gauna po 60 Lt. Suskaičiavo, kad susitaupo 720 litų per metus, o pridėjus jau turimus 300 litų, per metus sutaupytų daugiau negu tūkstantį.

Tuomet taip reikalingą motyvaciją suteikė pokalbio besiklausantis tėtis. Jis pasakė: „Markai, jeigu tu per metus sutaupysi tūkstantį litų, aš tau pridėsiu 700 kaip premiją.” Atsirado tikslas. Markas pirmąją mėnesio dieną VISADA primena, kad laikas mokėti atlyginimą, o pinigus, skirtus bandelei, dažniausiai irgi taupo – kartais per pusę, o kartais ir visus du litus deda į taupyklę.

Mano mama buvo šokiruota, kai už  bulvių rinkimą (mano tėvai ūkininkauja kaime) davė Markui du litus, o jis, užuot kaip visada bėgęs į kaimo parduotuvę, pasakė : „Pasaugok, iki važiuosiu namo, aš juos pasiimsiu, o Vilniuj į taupyklę įdėsiu: taupau kompiuteriui.“ Mama paskambino vos neapsiašarojusi, kad despotai tėvai vaiką taupyti privertė, kol pagaliau suprato, kad čia jo pasirinkimas. Tuo metu jis jau turėjo 640 litų. Ir matyt suprato, kad net tokiam mažam vaikui kaip jis ĮMANOMA sutaupyti 1000 litų. Visada prisiminsiu Marko išdidumą ir džiaugsmą pasiekus tikslą – kaip tik prieš savo gimtadienį.

Ir aš daug ko išmokau: tam, kad sutaupytum, turi turėti tikslą, svajonę, planą, skaičiavimus, kaip tai pasiekti. Jei visa tai padarai, tikrai gali. Kiek daug protingų knygų apie tai parašyta: kaip tapti milijonieriumi, sėkmingu… Tik kiek mažai žmonių tai daro, nes pirmą žingsnį reikia žengti vaikystėje: išsiugdyti įprotį turėti tikslą, numatyti žingsnius, o ne tikėtis ir laukti- gal kaip nors.

Prieš Kalėdas, gruodžio mėnesį, kartu su vyru ir Marku važiavome slidinėti į Austriją. O ten – ant kalno labai daug puikių kavinių. Dievinu austrišką „štrudelį“ su kava, o Markas visada užsisakydavo bulvyčių, pyrago, kakavos… Kol vieną kartą išsikalbėjom apie kainas ir mano vaikas paklausė: “Mama, o galima, aš nieko nevalgysiu kavinėj, tu man atiduosi eurus, o aš juos išsikeisiu į litus?“ Taip, Jūs teisingai supratot – aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip sutikti.

Kai Markas nusipirko pirmąjį savo kompiuterį, jis tiksliai man išvardino, kam jis taupo toliau ir kodėl- reikalinga video kamera, išmanusis telefonas. Jis parodė internete, kaip tie daiktai atrodo ir kiek kainuoja. Ir jis tiksliai žino, kiek laiko jam prireiks sutaupyti pinigų. O kai pradės dirbti, taupys namui – tam, kad galėtų nusipirkti šunį…

Kas iš Jūsų gali išvardinti savo svajones? Savo artimiausią tikslą? Savo metų tikslą? Ar iš viso turite jį? Ir ar kalbate apie tai su savo vaikais? Ar mokote juos? Su Luku aš apie tai nekalbėjau – abu su vyru buvome jauni, ir atrodė: apie ką čia kalbėti, kai tų pinigų vis tiek nėra per daug… Aš pati galiu už vaiką pagalvoti ir nupirkti, ko jam reikia. Aš mama, aš geriau žinau – kažkur girdėta, ar ne?

Lukui apie asmeninį finansų valdymą teko išmokti pačiam – nuvykus į Angliją, per tokią patirtį, kai liko 30 centų, tuščias šaldytuvas, pusė kilogramų bulvių ir vienas pakelis arbatos, o iki atlyginimo- keturios dienos… nes už pirmąjį didelį anglišką atlyginimą būtinai reikėjo nusipirkti  „iPhone“. Skaudžiai mokėsi skaičiuoti, kiek reikia nuomai, maistui, kelionei į darbą… Bet gavo gerą pamoką. Gerai būtų, kad Jūsų vaikai tas pamokas įsisavintų anksčiau ir netektų dėl to badauti.  Būtent dėl to ir dalinuosi patirtimi, tikėdama, kad visos mamos nori paties geriausio savo vaikams ir kartais dėl to vaikai gyvena mamų gyvenimą. Mokydami vaikus skaičiuoti ir planuoti, mokome juos prisiimti atsakomybę.

Milana Jonikienė

Laiminga mama

M Capital life bendrasavininkė

Mokamas mokslas. Kaip padaryti efektyviau.

Paskutiniu metu skardžiai eskaluojama mokamo mokslo ir paskolų mokslui tema. Pasidomėjau ir aš tuo, pateiksiu keletą minčių, kas man atrodo racionalu.

Kiek teko domėtis švietimo ministerija stengiasi aukštąjį mokslą padaryti kuo prieinamesnį, tuo pačiu rūpinasi ir universitetai. Pastebimai gerėja internetiniai sprendimai ir komunikacija - tas puiku. O kaip gi su finansiniu prieinamumu? Puikiai suprantu, kad nemokamo mokslo nebus ir pats manau, kad už kokybišką mokslą mokėti reiktų. Tik mokėti kaip? Dabar studentai moka už semestrus ir tai dažnai sudaro gan dideles sumas, todėl kreipiasi į bankus ir ima paskolas su gan aukštom palūkanom. Iš to uždirba bankai ir dar eilė institucijų, puiku ar ne? Studentas gi turtingas asmuo, tad kodėl gi iš jo neuždirbus? Siaubas. Manau, kad racionalu būtų suteikti sąlygas studentams už mokslą mokėti mėnesinėmis įmokomis ir rinkliavą atliktų patys universitetai, kad ir per debetinę sutartį. Tikiu, kad reiktų suteikti mažiau paskolų, nes bent jau dirbantiems studentams tai būtų gan parankus sprendimas.

Taigi, išskaidytos įmokos sprendimas padėtų dabartiniams studentams, bet gi laukia dar ne viena karta norinčių žinių jaunuolių. Taigi, manau, tėvai taip pat turi didelę įtaką. Visų šių paskolų galima būtų (ir reikėtų) išvengti, jei tėvai nuo pat kūdikystės pradėtų skirti bent nedidelę sumą atžalos išsilavinimui. Per 18 metų galima nesunkiai sukaupti reikiamą sumą ir dar gauti pelno apart išleidus paskolos palūkanoms. Taip pat tokio tipo taupymo programas remia valstybė, joms taikoma 15 procentų mokesčių lengvata.

Plačiau apie šias taupymo programas parašysiu kitame straipsnelyje, jeigu jums įdomu sužinoti nedelsiant, rašykit man į elektroninį paštą, jūsų laiškai visada džiugina mane.

Ir nepamirškit ką sakė mokykloje - "Mokslo šaknys karčios, o vaisiai - saldūs"  :)

Pasirūpinkite vaikų ateitimi, ir pasinaudokite lengvatomis.

Manau sutiksite, kad vaikai didžiausias mūsų turtas. Jau ankščiau esu rašęs apie tai, kad reikia rūpintis savo vaikų ateitimi, taip pat rašiau, kad vertėtų išnaudoti mokesčių lengvatas. Taigi šį kartą noriu priminti apie šias temas.

Apie tai, kad ateityje jūsų atžala turės studijuoti manau nėra kalbos, o studijų kainos kasmet vis kyla. Protinga studijoms pinigus kaupti iš anksto, nes niekas nėra užtikrintas, kad atėjus laikui galėsite rasti atliekamus 10 000 ar 15 000 litų. Džiugu yra tai, kad pagal naujus GPM (gyventojų pajamų mokesčio) įstatymo pakeitimus kaupiant pinigus vaikui, taikoma 15 procentų GPM lengvata. Skirtingai nei ankščiau naudojantis šia lengvata išmokos termino gale nėra apmokestinamos, taigi tiesiog grįžta 15 procentų ir viskas.

Išvada paprasta, pasirūpinkite savo vaikų mokslais, nes būtent dabar yra tam tinkamiausias metas. Neatidėkite to rytojui, jūs žinote kaip būna su "eisiu sportuoti ar mesiu rūkyti" :)

Jei nežinote kokius finansinius įrankius pasirinkti tam, kad pasinaudoti mokesčių lengvata, bei saugiai sukaupti kapitalą, nedvejodami kreipkitės.

Sėkmės!

Vaikų ateitis Jūsų rankose...

Esama Lietuvos (o ir viso pasaulio) situacija bei asmeninė patirtis tiesiog verčia pasidalinti patirtimi, kodėl reikia rūpintis vaikų finansine ateitimi. Smarkiai įsibėgėjęs Lietuvos ekonomikos kilimas įtakoja kad ir trumpalaikę (prognozės bent jau tokios), bet didelę infliaciją. Infliacija, kaip žinia, skaudus reikalas: kainų kilimas ir panašiai, tai neatsiejama ir nuo išsilavinimo (studijų) brangimo. Aišku kaip dieną, jog studijų kaina kyla ne tik dėl infliacijos,- tai įtakoja daugelis veiksnių, net ir Lietuvos įstojimas i Europos Sąjungą bei darbo užmokesčio didėjimas. Matematika paprasta vidutiniškai studijos dalinai finansuojamoje universiteto vietoje pusmečiui kainuoja apie 1600 Lt, reiškia metam- 3200 Lt, taigi bakalauro studijos- 12 800 Lt. Daug? Mažai? Ir tai minimalus variantas valstybiniame universitete. Kolegijoje kaina atitinkamai bakalauro studijoms dažniausia dvigubėja. Jei pasirinksite privatų universitetą, norėdami kokybiškesnių studijų, kaina už bakalauro studijas lengvai pasiekia 34 000 Lt, ir tai tik už mokslą ir nieko daugiau. Čia kyla klausimas kas mokės už studijas? Pats studentas? Imsite paskolą? Man teko pačiam išlaikyti save studijų metais, taip pat ir mokėti už studijas, tad teko darbą derinti su studijomis, tokiu atveju deja labiau nukenčia ne darbas, o studijos. Dažnu atveju netgi tenka nutraukti vieną iš jų. Tiesiog noriu pasakyti, kad kokybiškai studijuoti ir dirbti etatinį darbą vienu metu yra neįmanoma. Kas tada? Jūsų (taip pat ir mano) atžalai reikia pinigų ir pragyvenimui. Na, studentas yra studentas, tarkim pratemps mėnesį su 500 Lt, taigi, metams reikia 12 x 500 gaunasi- 6000 Lt, dar keturiems metams iš viso: 24 000 Lt. Skaičiavimai labai labai paprasti- minimaliausias studijų variantas: mokslas valstybiniame universitete, 12 800 Lt ir maistas 24 000 Lt. Reikalinga suma yra 36 800 Lt. Pabrėžiu- minimaliausias. Ir ši suma aktuali šiuo metu, dar nežinome, kaip pasikeis studijų kaina ateityje. Čia kalbėjau apie studijas Lietuvoje, o kiek kainuoja mokslas užsienyje? 200 000 Lt? Daugiau? Paskaičiuokite Jūs. Taigi, kada ir kaip pradėsite rūpintis savo vaikų ateitimi? Kyla neaiškumų, klausimų, reikia pagalbos? Skambinkite, rašykite...